Kaip aš apsiperku vintažinių rūbų parduotuvėse: mados žurnalistė Deimantė Bulbenkaitė
Kaip žmogus, daugiau nei pusę savo gyvenimo pradirbęs mados industrijoje, tikrai turiu nemažai patirties su vintažinių drabužių paieškomis. Būdama paaugle, nuolat bandžiau vytis geriau apsirengusias drauges ir jų nesibaigiančias spintas. Jei jų tėvai rugsėjo pirmosios proga nupirkdavo naują švarką, aš kelias savaites taupydavau savo dienpinigius, kad nusipirkčiau panašų švarką iš padėvėtų drabužių parduotuvės. Mano laime, tuo metu (2006 metais) madoje vyravo pigios blizgios medžiagos bei plastmasiniai auskarai. Visą tai labai lengvai rasdavau savo mažo miestelio dėvėtų drabužių parduotuvėse.
Būdama 20-ties metų persikrausčiau į didesnį miestą, kur pradėjau perpardavinėti savo rastus drabužius. Gyvenau visai šalia dėvėtų rūbų parduotuvės ir kiekvieną mėnesį laukdavau iškabos “Viskas po eurą”.Tada skubėdavau ieškoti įvairių lobių, kad galėčiau juos parduoti už daug brangiau. Kadangi jau dirbau mados srityje, lankiausi mados pristatymuose ir rašiau apie prabangius prekės ženklus, žinojau, kas atrodo madingai bei prabangiai, ir bus greitai nupirkta. Taip pat išmokau susirasti kokybiškų drabužių, daug skaičiau apie įvairias medžiagas ir net pati taisiau kai kuriuos drabužius, nes močiutė buvo išmokiusi siūti.
Dabar man beveik 30 metų. Mano stilius tapo daug nuoseklesnis ir minimalistinis (man nebereikia perpardavinėti drabužių ar nešioti plastiko), tačiau kartais akį vis tiek patraukia koks įdomesnis drabužis – ar tai būtų kokybiška odinė striukė, ar balti vyriški marškiniai. Nors apsiperku nedideliais kiekiais, kai kuriuos daiktus perku tik dėvėtus – vienus dėl išskirtinumo, kitus dėl etinių sumetimų (pavyzdžiui, atsisakau pirkti naujus odinius ar kailinius drabužius). Todėl džiaugiuosi galėdama pasidalinti geriausiais patarimais ir gudrybėmis, kaip pirkti vintažą ir daryti tai tvariai bei sumaniai.